Viačeslavas Butusovas: „Kūryboje esi lyg ant dviejų ledo lyčių“ (Būk aktyvus – užsidirbk pakvietimą)
2007-09-24

 

Spalio mėn. 14 d. 19 val. Vilniuje, „Forum Palace“ koncertų salėje gros legenda tapusios grupės „Nautilius Pompilius“ lyderis Viačeslavas Butusovas su savo nauju projektu – grupe „Ju-Piter“. Ši grupė paties V. Butusovo iniciatyva buvo suburta 2001 metais, ir joje nuo pat radžių ėmė groti buvęs grupės „Kino“ gitaristas J. Kasparianas bei grupės „Akvarium“ muzikantas O. Sakmarovas. Neatsitiktinai todėl ir „Ju-Piter“ programa ne vienalytė – tai ir naujos V. Butusovo dainos sukurtos drauge su „Ju-Piter“, ir senieji „Nautilius Pomilius“ kūriniai, seniai tapę gyva istorija, ir net legendinės grupės „Kino“ lyderio V. Cojaus dainos, naujai atgimstančios šiame projekte. Būtent tokią programą V. Butusovas su grupe „Ju-Piter“ žada ir Vilniuje. Bilietai į šį koncertą parduodami Bilietai.lt ir „Forum Palace“ kasose.

     Interviu su grupės „Ju-Piter“ lyderiu, muzikos bei tekstų autoriumi Viačeslavu Butusovu.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip kuriate dainas?

     Pastaruoju metu tai daryti tampa vis sudėtingiau. Kuo daugiau skaitau protingų knygų, tuo mažiau manyje apskritai atsiranda noro kurti kokias nors dainas. Aš lyg ir imu suvokti, kad šis užsiėmimas – menkavertis. Atsirado supratimas, kad ir kūryboje egzistuoja tam tikras štampų, metodų rinkinys, ir su laiku tu pamažu vis labiau grimzti į rutiną.

     Taip jau nutiko, kad šiandien esame laisvi nuo griežtų kontraktų su leidėjais, o tai nemažas džiaugsmas. Tačiau patekęs į santykinės laisvės erdvę, aš supratau, kad nieko ypatingai didingo padaryti ir negaliu. Kartais pagalvoju, kad norėčiau atsikratyti tokios veiklos, norėčiau užsiimti kažkuo kitu. Šou verslą gerai pažįstu iš vidaus ir patiriu pasibjaurėjimą daugeliui jo aspektų. Nemaža dalis jo veikėjų, mano nuomone, tai – provokatoriai ir aferistai.

O Jūs – tikintis žmogus?

     Bet kuriuo atveju – to siekiu, stengiuosi to išmokti…

Su kuo Jums asocijuojasi žodžių junginys „sunkūs laikai“?

     Patys sunkiausi laikai man – kai nesutariu pats su savimi.

Ir ką tada darote? Ar jūs stiprus žmogus?

     (Juokiasi) Kankinuosi. Jei rimtai – stengiuosi atsiskirti nuo visų. Užsirakinu kambaryje, uždraudžiu namiškiams pas mane ateiti – ir tiesiog guliu lovoje. Šioje srityje elgiuosi gana žiauriai, nes laikau savo pareiga su niekuo nesidalinti tuo blogumu. Svarbiausia – kuo greičiau įveikti depresinę būseną, kuri užpuola nuolatos ir nereikia laukti, kol ji užsitęs. Kartais net galima pulti į liūdesį, melancholiją – neveltui tokia būsena laikoma viena iš sunkiausių nuodėmių. Kiekviena nesėkmė – tam tikras išbandymas, kurį reikia nugalėti.

     Kartais skaitau religinius tekstus – Bibliją, Evangeliją, viskas su jomis susiję.

     Norėčiau būti stiprus žmogus… Bet pernelyg gerai save pažįstu, kad galėčiau nekreipti dėmesio į savo silpnybes. Žinojimas – jėga. Kad sugebėtum tapti stiprus viduje, reikalingos neįtikėtinos pastangos. Aš ir stiprus, ir silpnas… Dvasinį silpnumą stengiuosi nugalėti arba transformuoti – jie blogi pagalbininkai mūsų nedvasingame gyvenime.

     Žemas dvasingumo lygis – tai civilizacijos raidos produktas, viena iš jos pasekmių. Man atrodo, kad žmogaus dvasios vertė  yra tame, kad nepriklausomai nuo aplinkybių žmogus adekvačiai susieja su savimi esančią aplink jį realybę. Ir čia galvoje turiu visai ne principų laikymąsi – principus aš priskiriu prie tų dalykų, kurie visai nereikalingi, o dažnai net ir trukdo. Vadinu juos „atkaklumo sistema“.

     Svarbiausia – tikėti kažkuo geru, tada galvoje realybės suvokimas keičiasi, keičiasi visas paveikslas, keičiasi visas mūsų gyvenimas. Visa, kas vyksta aplink mus – tai tik mūsų emocijų atspindys.

Ar laikote save sentimentaliu žmogumi?

     Taip. Paprastai tai pasireiškia padidintu emocionalumu. Kaip pavyzdį galiu pateikti elementarią filmų peržiūrą. Iš visų vadinamųjų menų, man, kaip tingiam žmogui, artimiausias kino menas. Kinas – pats užkrečiamiausias dalykas, kuris buvo sugalvotas pastaruoju metu. Sėdi, nieko nedarai, o aplink tave viskas tik sukasi... Dažnai būna, kad žiūrėdamas filmą, pajuntu, kaip drėksta akys…

Kaip pats vertinate savo kūrybą?

     Su didele ironija.

Pastaruoju metu koncertuojate drauge su grupe „Ju-Piter“? Ar tai vienas iš laikinų projektų?

     Laikas parodys… Galiu tik pasakyti, kad tai sąmoningai surinktas kolektyvas, ne taip, kaip „Nautilius“. Susirinko senoji gvardija – G. Kasparianas iš grupės „Kino“ ir O. Sakmarovas„Akvariumo“. Drauge groti mes nenusprendėm vienu ypu, ši idėja vystėsi keletą metų. O tai, kad šiuos žmones gerai pažinojau jau anksčiau – nėra atsitiktinumas. Aš puikiai suprantu, su kuo turiu reikalą. Visada norėjau išbandyti kitų autorių muzikos galimybes.

Jūs ir turite vieną programą, sudarytą iš Jūsų paties ir buvusio grupės „Kino“ lyderio Viktoro Cojaus dainų. Ar tai kažkokia užuomina?

     Šia programa aš jokiu būdu nepretenduoju į vokalines Viktoro Cojaus partijas! Tiesiog noriu suteikti galimybę Jurijui Kasparianui sužibėti prieš publiką. Ir dar galiu pridurti, kad patyriau nepaprastą malonumą, kai pradėjome tas dainas mokytis.  Aš niekada anksčiau nebuvau bandęs, jei neminėsime vieno eksperimento su V. Cojaus daina „Zvezda po imeni sonca“ („Žvaigždė, vardu saulė“), mokytis šių dainų. Jos man visada patiko, bet aš niekada anksčiau taip dažnai – prie laužo ar prie stalo – jų neatlikdavau. Todėl galiu pasakyti, kad išsaugojau būtiną tam „vaikiškumą“, kad atrasčiau jėgų ir tikėjimo bei sudainuočiau šias dainas.

Taigi – „Nautilius Pompilius“, bendras projektas su „Deaduški“, dabar jau „Ju-Piter“… Kurį iš šių projektų vertini kaip labiau pasisekusį?

     Tai mano subjektyvi nuomonė, žinoma, bet šiuo metu labiausiai vertinu tokius dalykus, kaip kolektyvas, kuriame yra gera atmosfera kūrybai. Anksčiau aš to iš esmės nevertinau, o dabar pradedu šiuos dalykus suprasti. Ir be galo dėkoju likimui už tai, kad dirbu su tokiais muzikantais. Man tai yra tiesiog nuostabi dovana. Garbės žodis! Mane lyg kupolu apgaubė nuo įvairiausių pagundų, nukrypimų, nuo visų nesibaigiančių švenčių ir linksmybių, nuo paviršutiniško darkymosi… Na, aš, žinoma, taip pat stengiuosi visame tame nesišvaistyti (šypsosi). Bet džiaugiuosi, kad surinkome tokią komandą, su kuria tiesiog jaučiuosi pasitikintis savimi, todėl labai vertinu šią akimirką.

Anksčiau Jūsų dainose būta tam tikro socialinio-politinio konteksto, o pastaruoju metu viskas tapo gerokai ramiau ir nepolitiška. Su kuo tai susiję?

     Šį klausimą ir aš pats neseniai sau uždaviau. Esmė ta, kad anksčiau nebuvau to įsisąmoninęs ir dabar tiesiog pradėjau mąstyti, kodėl žmonėms didesnį įspūdį daro nesubrendę kūriniai, o ne tai, ką daro apsisprendęs ir suvokiantis artistas? Anuomet mes sukūrėme albumus, kurie tapo visiems gerai žinomi. Tai buvo įžūlumo, drąsos, nesąmoningo emocionalumo periodas, kuris pamažu virto į patyčias, skepsį ir liūdesį. Ir kol nesupranti, jog darai kvailystes, viskas sekasi puikiai, o kai sustoji, kad pamąstytum, tu apsisuki ir eini į kitą pusę. Tiesa, kai supranti, kad gali ir nori daryti visai kitus dalykus, turi atsiminti, kad turi direktorių ir prodiuserį bei šou verslo įstatymus, kurių nevalia laužyti. O aš – pats savo kolektyvo direktorius ir turiu galybę įsipareigojimų, kurių taip pat negaliu atlikti nuleidęs rankas.

Ar nebijote, kad daugeliui jūsų vardas vis dėlto visam laikui asocijuosis su „Nautilius Pumpilius“? Juk nemažai šios grupės ir Jūsų dainų skamba jau daugiau kaip dvidešimt metų.

     Tai – neišvengiama. Kalendoriaus nepakeisi, tai praėjusio amžiaus įvykiai. „Perspjauti“ aš to niekada negalėsiu – tam turėčiau užsiimti kažkuo iš principo visiškai kitkuo, kitame gyvenimo pajautos lygmenyje, jo suvokime… Juo labiau, kad visa, kas įvyko, visi mano pseudopasiekimai – ne mano nuopelnas. Tiesiog toks buvo aplinkybių ir reiškinių sutapimas. Tam tikra jų kombinacija. Žvaigždžių išsidėstymas. Tiesą sakant, iki šiol nesuvokiu, kaip taip nutiko… istorija pajuokavo. O dabar reikia įrodinėti, kad tą užsitarnavau.

     Bet kuriuo atveju, tikiuosi, kad dar pavyks sukurti kažką ypatingo. Kūryboje visada esi lyg ant dviejų ledo lyčių. Aš tarsi išgyvenu dvi būsenas – kaip ir du gyvenimo periodus – arba jaučiuosi visiškas menkysta, arba, kad daugiau ar mažiau jau užsibuvau šiame kelyje.  Manau, tai normali būsena, būdinga visoms kūrybiškoms asmenybėms. Kūryboje neleistinas dvasinis ramumas, stabilumas. Gerai, kai nesi ramus, kai abejoji. Kol taip yra – tikiuosi, kad dar kažką sukursiu.

Jūs ne tik muzikantas, bet ir piešiate iliustracijas knygoms. Pats neseniai parašėte knygą.

     Kai turi tam tikrą įprastą užsiėmimą, gali daryti daugybę iš pirmo žvilgsnio skirtingų darbų, bet visi jie yra viena tavo kūryboje. Aš mokiausi tapybos nuo vaikystės, ir tai negalėjo tiesiog savaime išgaruoti iš manęs. O knyga – tai ne autobiografija, kaip daug kas mėgsta parašyti, tiesiog norėjau sukurti visiškai atskirą savarankišką literatūros kūrinį. Tai labai asmeniška, nes tai mano mintys iš gyvenimiškos patirties...

Dainos sukurtos, iliustracijos nupieštos, knyga išleista… o ar egzistuoja ta vienintelė daina, kuri vienytų visą Jūsų kūrybą?

     Taip, ir yra ne viena daina, o visas albumas. Tai „Ovalai“. Jis buvo sukurtas pereinamuoju laikotarpiu ir jame, kaip aš manau, surinkta visa kas esmingiausia man. Tai mano kvintesencija. Jame viskas nuo viršelio ir pakuotės konstrukcijos iki muzikos žodžių, viskas tobula ir išbaigta. Tai kūgio viršūnė, aš ją pasiekiau. Žinoma, dar galima kabintis už to, kas yra aplinkui, žiūrėti toliau, žinoti daugiau, bet aš jau nebegalėsiu pakilti aukščiau.

Ar galėtumėte pakeisti savo profesiją?

     Galėčiau. Iš principo, moraliai esu tam pasirengęs… Nuolatos esu pasirengęs tam, ką gyvenimas bet kurią akimirką gali iškrėsti...

Ir kuo gi Jūs taptumėte?

     Jei galėčiau rinktis – su malonumu užsiimčiau grafika, animacija… Aš tuo užsiimu ir šiuo metu, bet ne tam, kad užsidirbčiau – dėl malonumo. Tai egzistuoja mano gyvenime kaip hobis. Jaučiu malonumą tai darydamas.

     Nesuprantu, kodėl turėčiau demonstruoti savo vidinį gyvenimą kitiems. Yra žmonių, kuriems tai būtina, jie nuo to užsidega, bet tai jau kitas lygis – kai žmogus mano, jog jo kūryba gali kažką praturtinti. Arba sugniuždyti.

 

Iš rusų kalbos vertė ir parengė Jurga Lūžaitė

 

(Būk aktyvus – užsidirbk pakvietimą)