Kažkas yra labai taikliai pastebėjęs, kad Lietuvos pop atlikėjos dainuoja papais. Iš to seka, kad mūsų publika klausosi papų, kas man atrodo dar juokingiau. Pritaikant šį šmaikštų palyginimą užsienio artistams, galima būtų teigti, kad čionykštė auditorija eina klausyti vardų. Su papais Lietuvoj yra viskas tvarkoj, tačiau su užsienio atlikėjų vardų žinojimu situacija kur kas prastesnė. Vidutinis statistinis šalies muzikos vartotojas žino kokius 3-4 užsienio atlikėjus ir vietos šiai informacijai jo smegenyse daugiau neskiriama. Norint pasiekti, kad jis įsimintų naują dainininko vardą ar grupės pavadinimą, tenka konkuruoti su atminty jau įsitvirtinusias gigantais.
Tarp jaunų muzikos vartotojų ši problema yra sėkmingai išspręsta. Visuotinai tikima, kad išsamią ir teisingą informaciją apie geriausius atlikėjus ir jų įrašus pateikia populiarus mėnesinis leidinukas. Stilingam jaunuoliui lieka tik kas mėnesį įsiminti 4-5 naujus grupių pavadinimus ir parsisiųsti jų naujausius albumus. Visą mėnesį jis garantuotai klausosi pačios madingiausios ir teisingiausios muzikos. Jo draugai naudojasi tuo pačiu paprastu metodu ir nesivargina pasidomėti kažkuo kitku, todėl dėl meninės naujienų vertės niekam nekyla jokių abejonių. Pasibaigus mėnesiui, nepakartojamų grupių pavadinimai keliauja į užmarštį, o jų novatoriški albumai – į iPodų šiukšliadėžes, kur jiems ir vieta, o atsilaisvinusias pozicijas užima naujai atrastų genijų rinkinukas. Tarp suaugusių situacija yra kur kas komplikuotesnė. Gal būt taip yra dėl to, kad jie neturi savo amžiaus grupei skirto teisingą informaciją skleidžiančio leidinio, gal dėl kitų priežasčių, tačiau favoritų pasikeitimai čia vyksta itin lėtai. Šį teiginį puikiai iliustruoja faktas, kad geriausią koncertų lankomumą užsienio atlikėjai Lietuvoje pasiekia apsilankydami čia 3 ar 4 kartą.
Tokioje situacijoje bandymai sudominti publiką tokiu „nauju“ ir „nežinomu“ artistu kaip Adrianas Belew yra pasmerkti. Aišku, galima pasakoti apie jo daugiametę narystę grupėje King Crimson ir dėstyti ilgą sąrašą su kuo ir kokiuose albumuose jis grojo, bet tai daryti man nejauku ir net žema. Jei pašnekovas bent kiek domisi roku, jis tikrai žino kas tas Adrianas Belew, o jei yra tik eilinis vardų vartotojas – jam ta informacija bus neįdomi ir nereikalinga.
Pokalbis vystysis maždaug taip. „Girdėjai – Adrian Belew atvažiuoja?“. „O kas tas Adrianas Belew?“. „Hm... Ar žinai grupę King Crimson?“. „Nu tai aišku, – užputoja – tai viena mėgiamiausių mano grupių! Turiu 5 jų kompaktus!“ Šioj pokalbio vietoj pasidaro įdomu kaip galima nepasidomėti kas mėgiamoj grupėj jau 27 metus yra tekstų autorius, vokalistas ir gitaristas. „Tai čia tas bičas kur dainuoja ir gitara groja“. „Aj, na bet tai vis vien ne King Crimson... bent jau Frippą atvežtų...“ Supranti, kad tiesiog susidūrei su klasikiniu vardų klausymo atveju, bet kažkodėl prisimeni, kad jau turime bevizį režimą su JAV.
O Adrianas Belew tarsi specialiai, kryptingai bėga nuo populiarumo ir stengiasi išvengti „Vardo“ statuso. Jo solinė diskografija yra kaip reta chaotiška ir eklektiška, dauguma albumų palieka šiokį-tokį neišbaigtumo įspūdį. Atrodo trūksta labai nedaug – ar daugiau vientisumo, ar dar kelių gerų dainų, ar kiek preciziškesnio prodiusavimo ir jie taptų tikrais šedevrais, tačiau nenustygstantis vietoje Belew tik išguldęs susikaupusius sumanymus jau lekia prie kitų projektų. Gal šis gaivališkumas ir buvo tai, ko nuo pat King Crimson atsiradimo ieškojo rimtas ir pedantiškas Robertas Frippas, visada teigęs, kad grupėje jis nori matyti ne akompaniatorius, o lygiaverčius partnerius.
Adriano Belew spontaniškumo ir Roberto Frippo racionalumo konfliktas ir vienybė yra tikrasis King Crimson variklis, ašis, ant kurios jau daug metų laikosi grupė. Belew vaidmuo joje yra anaiptol ne antraeilis – daugelį beprotiškų gitaros partijų, kurias, kaip mano draugas iš beje realiai vykusio čia cituoto dialogo, matyt, tradiciškai priskiria Frippui, iš tikro atlieka Belew. O pats grupės įkūrėjas, įsitaisęs jaukioje prieblandoje scenos pakrašty, kuria joms neįtikėtinas garsų erdves ir palydi  Belew gitarinę akrobatiką pritariančia palaiminga šypsenėle. Matosi, kad didžiajam Robertui Frippui, nepaisant gana skeptiškos kai kurių Lietuvos muzikos žinovų nuomonės tuo klausimu, visgi patinka Adriano Belew grojimas.

© Dovydas Bluvšteinas, 2008